Britų aktorius ir režisierius Timas Crouchas po spektaklio atskleidžia savo požiūrį į teatrą: visi žino, kad tas aktorius nėra Danijos princas Hamletas, bet tuo tiki.

Iš tiesų, scenoje Crouchą matėme kaip aktorių, abiems spektakliams jo paties parašytos pjesės leido pažinti jį ir kaip dramaturgą, o netradicinė, tačiau „speciali“ spektaklių forma tapo vaizdinga paskaita apie teatro meno specifiką.

Timas Crouchas kuria nerealistinę erdvę, kuri telpa ant darbo stalo ir primena vaikystės žaidimą. Vaikui nereikia tikrų žaislų, jam reikia daikto, su kuriuo būtų galima žaisti.

Tai, kuo buvo sunku patikėti, perskaičius pjesę prieš einant žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklio Jaunimo teatre,– kad režisierius priims visą dramaturgo pasiūlytą istoriją ir įgyvendins ją scenoje be režisūrinių komentarų.

„Pagalvinis" seka istorijas, kurios yra lyg sapnai, lyg juodo humoro pliūpsniai, lyg gyvuliškai skaudus liūdesys, retušuojamas kintamo laiko, besikartojančių ir vis naujus pavidalus įgyjančių būtybių.

Režisierius tapatinasi su rašytojo asmenybe, aukštindamas gyvenimo riziką ir meilę. Turbūt daugelis teatro režisierių galėtų būti lakūnai, nes kiekvienas spektaklis gali būti pavadintas rizikingu skrydžiu.

Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis“ turėjo neabejotinai visus kozirius bent jau reklamuojant išliaupsinti būsimą spektaklį. Ir tai buvo padaryta. Tačiau Jaunimo teatras turėjo reikalų ne vien su rašytoju McDonaghu, bet ir su režisierium Jonu Vaitkum.

Airio Martino McDonagho „Pagalvinio“ spektakliu Jaunimo teatre režisierius Jonas Vaitkus tarytum pratęsia savo kūrybai būdingą sadistinių žmogaus polinkių analizę. Tik pratęsia dar šiurpiau, dar šaižiau, dar klaikiau.

Režisierius Jonas Vaitkus nekuria žiūrovams lengvų spektaklių. Ir kaip griežtas moralistas neleidžia jiems atsipalaiduoti. Kartais negali paaiškinti, kodėl viena ar kita pjesė patenka į režisieriaus rankas, kodėl jis imasi ją statyti.

Sausio 27 d. Oslo Nacionaliniame teatre įvyko Augusto Strindbergo pjesės „Į Damaską“ premjera, kurią režisavo Oskaras Koršunovas. Pirmieji įspūdžiai iš spektaklio ir pirmoji recenzija.

Lietuvių komanda Osle pristato retai teatro sceną išvystančią Augusto Strindbergo pjesę „Į Damaską“. Tai ir pats autobiografiškiausias Strindbergo kūrinys.