Beveik visus etiudus persekiojo nenutrūkstantis žodžių srautas, aktoriams užkertantis kelią sukurti visaverčius, nevienspalvius vaidmenis bei pabrėžiantis režisūros trūkumą. Momentai, per kuriuos aktoriai bendraudavo su publika – patys gyviausi.

Nors ir matoma režisieriaus Rolando Kazlo intencija papasakoti graudžiai juokingą istoriją, tačiau spektaklis vis dar ieško savo žanro, jam trūksta ryškesnių kontrastų, aiškesnio akcento.

Klajojantys trubadūrai, urviniai režisieriai, banalių „situacijų komedijų“ statytojai ir gerai įmitę kai kurių teatrų (tiksliau, prekyviečių) vadovai su ryškiu užrašu ant kaktos „Ko pageidaujate?“, turėtumėte bent suvokti, kad jūsų veikla vienadienė ir jokios išliekamosios vertės, deja, neturi.

Teatrui dengiantis teatru užstringama... teatre. Save kontempliuojantis kūrinys tampa nebeįdomus. Nors akis gaudo kiekvieną judesį, scenos, kostiumo pasikeitimą, asmens tai nepaliečia.

Gintaras Varnas po 14 metų pertraukos į sceną grąžino ispanų poeto Federico Garcios Lorcos pjesę „Publika". Režisierius pabrėžė, kad šįsyk kūrė visiškai kitokį spektaklį.

Anuometiniai jauni aktoriai buvo berniukai iš teatro, labai fiziški, tačiau regimai besidrąsinantys, su dar nenudžiūvusiu mokomosios scenos etiudų pienu ant lūpų. Dabartiniai – iš gatvės, savo personažus konstruojantys iš šiandieninės agresyvios laikysenos stereotipų.

Šio straipsnio savotiškas epilogas galėtų būti kitas įvykis Panevėžio dramos teatre, režisūros klasiko Antano Sutkaus žodžiais tariant, „vieno veiksmo mutinys“, atskleidžiantis apgailėtinai nusilpusios trupės administracinį aspektą.

Kai randi savo vietą, netgi nedrąsu pakelti akis į aktorius. Nes į kieno akis žiūrėsi: aktoriaus, kurį gerai žinai iš kitų vaidmenų, ar personažo, kurio dar nepažįsti?

Viliaus Malinausko premjera Vilniaus Mažajame teatre: pasitaiko, kad aukštos meninės vertės kūrinys teatre suprimityvinamas iki paprasto, buitiško kūrinuko. Būna ir atvirkščiai, kai režisierius ieško įvairiausių prasmių aukštų meninių ambicijų neturinčioje pjesėje.

„Trys viename“ – trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką.

Spektaklyje „Dugne" režisierius peržengia kitapus savojo „Hamleto" veidrodžio ir parodo tokią „užveidrodinę karalystę", kurioje ir toks nesentimentalus menininkas kaip Koršunovas atrodo naivus idealistas.