Nors „Tristanas ir Izolda“ ir „Čiurlionis“ jau kilstelėjo trupės kartelę, stebint šokėjus „Karmen“ premjeroje daugelis šiuolaikiškesnio šokio elementų atrodė jiems vis dar sunkiai įveikiami.

Nekrošius atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Teatras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis“. Tokia nuostata lemia monologinę spektaklių struktūrą.

Visi trys šokėjai, sąžiningai išbandę žiūrovų kantrybę, garsiai pasakė: „nusibodo! Kiek galima?!”. Ačiū jiems už tai, nes ir aš, kaip šokio kritikė, jau neberandu žodžių „judesio auginimo“ fenomenui pagirti.

Kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda ir žadėtasis kontaktas.

Gimnazisto Petro donkichotiškas poelgis – kilnus kaltės prisiėmimas – spektaklyje netampa donkichotišku ar, kaip užsimenama pjesėje, dostojevskišku, nes jis aprašytas Binkio būtent sms'iškai.

Ar nebūna keista matyti aktorių po spektaklio, kuris kremtasi dėl to, kad netinkamai numirė? Apgaulė, ir nieko daugiau. Šios pigios apgaulės Bogomolovo spektaklyje nė su žiburiu nerasi.

Šį kartą Jaunimo teatre matėme ir girdėjome įdomią šiuolaikinę dramą, aiškų režisieriaus sprendimą, tiksliai sukurtus tipus, gerą scenografiją ir netinkamą muziką netinkamoje erdvėje.

Nors teatro namai ir nebuvo padegti, Agniaus Jankevičiaus premjera šiek tiek sušildė Jaunimo teatro repertuarą ir bent truputį pakėlė šio teatro meninio lygio temperatūrą.

Kaip sužadinti žiūrovo fantaziją ir nepaleisti jos iš sukurtųjų aplinkybių – didžioji teatro paslaptis. Bet ją žinojo ir Gozzi, tai žino ir Giniotis, žinome ir mes: mažiau išprususi publika nesunkiai susižavi aktorių žaidimais.

Jaunimo teatre prieš penkmetį pastatyti Petro Vaičiūno „Patriotai“ jau parodė, kad šis režisierius yra įvaldęs „know how“ – kaip šiuolaikiškai statyti mūsų tautinę prieškario lyg ir „primityvistinę“ dramaturgiją.

Vertingiausias atradimas yra tai, kad pagrindinio režisieriaus, interpretatoriaus pozicijos čia atiduotos laikui. Istorijai. Atrodytų, Jonas Vaitkus sudėliojo tam tikrus akcentus tam, kad jai atsirastų erdvės ir galios sakyti savo tiesą.