Poezija - būdas pajusti daugiau nei paviršutinišką kasdienį gyvenimo lygmenį, paliesti šį tą itin gryno.

Pasitelkę gatvės teatrą - pačią demokratiškiausią meno formą, kūrėjai bando į istorinę tikrovę pažvelgti be perdėto iškilmingumo.

Kai matai, kad tekstas veikia ne tik popieriuje, bet ir scenoje, tai labai motyvuoja.

Rekordinis skaičius pasiūlymų, stiprūs pretendentai regionuose, vilčių teikiantys jaunų teatro menininkų kūrybiniai darbai.

Ir spektaklio aktualumas priklauso nuo to, kiek sugebėsi įžvelgti pagal savo vidinį pajautimą.

Pernai ji triumfališkai pasirodė Zalcburgo festivalyje. Po „Salomėjos“ premjeros buvo paskelbta: Asmik Grigorian yra pasaulinė žvaigždė.

Gindami žodžio ir raiškos laisvę, neprieštaraujančią žmogiškumo principams, palaikome rašytoją Marių Ivaškevičių.

Senoji „Pikų damos“ Grafienė ir jaunutė Liza suskambės įsimintinai, abi atlikėjos šio pasirodymo laukia nekantriai ir su jauduliu.

Tai kvietimas kvestionuoti mums nuolatos brukamą patriotizmą, nacionalizmą, praeities heroizavimą ir pamėginti atpažinti savyje „kitą“, nes juk ir mes kažkam esame „kitas“,

Vasario mėnesį - trys premjeros, kovą - dar viena, po kurios teatro didžiosios scenos durys užsivers ilgai lauktai rekonstrukcijai.

Kuo labiau esame pavargę, tuo geriau pavyksta spektaklis: fizinis nuovargis padeda nusimesti kaukes, vidinius lukštus – jie natūraliai skyla.