Dvi moterys ir du vyrai patenka į nenuspėjamas meilės pinkles ir neįtikėtinus sapnus, kuriuose apskritai nė vienas nebesusigaudo: nei kas yra kas, nei kas gi vyksta iš tikrųjų.
Pjesės veiksmas skleidžiasi paprastoje viduriniosios klasės aplinkoje – tai irgi atspindi Ibseno siekį sukurti tikrovišką spektaklį, kurį žiūrovai vertintų kaip realistinį paveikslą.
Vaizdai su pakrantėje stovinčiais išraiškingos architektūros operos teatrais, koncertų salėmis ar filharmonijomis reprezentuoja miestus ir net tampa ikonomis.
Režisierių mažiausiai domina „kapitalizmo raidos Rusijoje“ tematika. O štai pati Rusija – net labai domina. Tiksliau, rusiška šeima ir savitas gyvenimo būdas – palaidas, apgirtęs, neprotingas.
Pjesė parašyta iš asmeninių išgyvenimų. Spektaklyje visa tai pateikta žaismingai, Akvilės parašyti tekstai šmaikštūs, todėl spektaklis įgauna tam tikrą kabareto formą.
Dar prieš prasidedant Kauno bienalei buvo sutarta, kad „Os Gemeos“ būsimą instaliaciją kaip išeities tašką savo kūriniui panaudos vokiečių choreografas Johannesas Wielandas.
Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę. Todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje. Todėl, kad tai mūsų visų istorija.
Dviejų skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriuos įkūnija Reklaitis ir Čajauskas, priversti gyventi kartu tamsioje pusrūsio patalpoje be langų ir be jokio komforto.
Mantas Adomėnas: „Apeliuojama į abejotinus instinktus reklamos tikslais. Bet tai yra klausimas, į kurį menininkai turi patys ir atsakyti prieš savo sąžinę“.
Jokios specialios atrankos nedariau – esu be galo dėkinga visiems, kurie aukojo savo valandas pokalbiui, kurie šimtus kartų įleido mane į spektaklį, peržiūrą ar premjerą.
