Bus aptariami ir demonstruojami skirtingų technologijų specifika grindžiamos animacijos ir dramaturgijos, aktoriaus-animatoriaus-lėlininko santykio scenoje su objektais ypatumai.

Savo pasaulį kuriame patys: tikrovę dengiame iliuzijomis, vaizdais, pasakomis, paverčiame ją maskaradu, o patys tampame personažais.

„Kažkaip nesugebame „išsprogdinti“ įsišaknijusio „cemento“, o gal tai ir neįmanoma? Kaip būtų gerai nors kartą užmigti be paranojos, o atsikelti be panikos priepuolio.”

Jūratei Paulėkaitei buvo ypatingai svarbu perteikti žinią, kad tik peržengdamas meno ribas, teatras gali kai ką svarbaus pasakyti apie gyvenimą, priversti įsiklausyti į „nereikšmingą" meno balsą ir pakviesti susiimti už rankų, kad gyvenimas nenutrūktų.

Pjesėje kalbama nebe apie realijas, gyvenimo būdą, o apie tai, kas sklinda daug greičiau, kas šią pat sekundę gali būti pertransliuota massmedia kanalais.

Dailininko asmenybė yra „daugialypė, spalvinga ir reikli“, taip pat – „gyva, klystanti ir išdykaujanti“, dėl to apverstos taburetės vaizdinys nėra kūrybos credo.

Turtingas medvilnės magnatas serga nepagydoma liga. Jo dienas skaičiuoja gausi turto dalybų belaukianti giminė.

Viename straipsnyje buvo teigiama, kad valstybė neteko trečdalio milijono gyventojų, kitame buvo rašoma apie finansinio kapitalo pasiskirstymą Lietuvos rinkose. Abiejuose buvo vartojamas žodis „milijonas“.

Pjesę Augustas Strindbergas parašė 1907 m. - šviesiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laiku. Tais pačiais metais išsipildė jo sena svajonė apie eksperimentinį teatrą.

Kaip kurti muziką? Ar kurti simfoninį kūrinį, kuris skambės filharmonijoje ir kurti muziką teatrui ar kinui yra vienas ir tas pats?

Į sceną atvedusi nemažai dabartinių scenos menininkų, jautusi talentus ir padėjusi jiems. Visada nesitenkinusi esama scenografijos, teatro modelio padėtimi, todėl ambicingais sumanymais variusi teatro meną į priekį.