„Stebuklinguoju Tenesiu“ režisierius tęsia tą pačią temą, kurią bene sėkmingiausiai, dar 1982 m., pristatė Kauno dramos teatre pastatydamas Thorntono Wilderio „Mūsų miestelį“.
Pasak teatro vadovo Juozo Marcinkevičiaus, jau seniai metas atiduoti teatrą jauniems: „Manau, jog greit teatro veidas dar labiau išlygins savo raukšles ir pateiks platų bei kokybišką pasirinkimo diapazoną spektaklių klausimu ne vien vaikams”
Pasakodami šią natūralistinę istoriją apie žmones, atsidūrusius kone ant susinaikinimo ribos, kūrėjai siekė parodyti veikėjų paveiksluose dar išlikusią emocinę šilumą, atjautą ir žmogiškumą.
Dar vienas ilgalaikis planas įvykdytas: nepraėjo nė dešimt metų (trūko kelių mėnesių) nuo Menų spaustuvės įkūrimo, ir štai jau įsikraustė pirmieji rezidentai.
Scenai rašyti K. Ostrauskas pradėjo 1951 metais, žymiausios pjesės - „Jūratė ir Kastytis", „Vaižgantas", „Lozorius", „Karali(a)us juokdarys", „Gundymai", „Duobkasiai".
Sausio 22 d. 18 val. vilniečiai galės išvysti Sauliaus Varno režisuotą monospektaklį, kuris žavi dėmesio verta, stipria ir įtaigia Vidmanto Fijalkausko vaidyba. Monospektaklis „Kritimas į tamsą" buvo apdovanotas specialiu Ukrainoje vykusio festivalio „Vidlunnja 2011".
Šis teatras nebus tik mokomasis studentų teatras – tai erdvė profesionaliems teatro projektams, kurioje būsimieji aktoriai mokysis būti teatre. Čia studentai turės sąlygas mokytis iš aukštos kvalifikacijos menininkų.
Scenoje - daugelio šiuolaikinių biurų kasdienybė. Eilinįkart demonstruojamos skaidrės, ekrane mirga skaičiai, grafikai, diagramos. Ir staiga techniniam darbui pasamdytas menininkas užsimiršta ir ima paišinėti ant skaidrių karikatūras.
Mergaitė nusikeikė, bet nejaugi reikia taip žiauriai bausti? Auklė – kadangi mano, jog mergaitės elgesys tolygus nusikaltimui – atima jai gyvybę. Ar tai neprimena biblinio Sodomos ir Gomoros perspėjmo?..
Išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos. Išsiskirti - labai sunkus menas. Du malonūs gana ramūs ir kultūringi žmonės staiga virsta laukinėmis pabaisomis, šaltais niekšais, staiga ima trokšti sunaikinti partnerį.
Suprantu, kad mūsų požiūris į kultūrą ir ekonominė situacija neleidžia lygiuotis su Lenkija, kurioje teatrai dygsta kaip grybai. Tačiau nuo 1920 metų Vilniuje nebuvo pastatytas nė vienas modernus teatras
