„Nenumirk po mirties“: tai yra maldos eilutė iš „Kukučio baladžių“ - pirmojo Beno Šarkos spektaklio, sukurto 1988 metais. Įkvėptas zenbudistinės tylos ir absoliučios vidinės laisvės Benas pradėjo savo teatrinį kelią.
„Knygą būtų gerai pardavinėti oro uostuose, kad prieš išvykdami dar ją spėtų nusipirkti būsimieji emigrantai ir kelionėje pasiruoštų sutikti tai, kas jų laukia”.
Pjesė plačiajai Lietuvos publikai nėra žinoma, laikoma eksperimentine. Su ja susipažįsta tik studijuojantieji teatro meną. Joje pirmą kartą pavartojamas žodis „siurrealizmas”.
Kovo 4 d. - Armėnijos X tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Armmono“, kovo 5 - Maskvos aštuonioliktas tarptautinis teatrų festivalis „Auksinė kaukė“.
Spektaklio pavadinimo „Akmuo“ yra akmuo, iš gatvės atlėkęs į vieną namo langą. Jį metė gatvės chuliganai, manę, jog name tebegyvena žydai. Taip paprasčiausias akmuo tampa istoriniu
Renkuosi pjeses, kurios turi ką pasakyti žiūrovui. Nesuprantu tų, kurie siūlo aktualias temas spręsti plakatiškai, per formą, bet be žmonių. Man svarbios visos gyvos emocijos.
Ironiškoje atmosferoje iškyla dabartinio žmogaus baimės ir nemeilės šmėklos, kurios priverčia dekalogą skaityti visiškai kitaip: „Bijok savo artimo kaip pats savęs“.
Pagal autorių sumanymą kalbiniuose miuziklo intarpuose galima laisvai improvizuoti, tad galbūt išgirsime įdomių minčių apie dabartinę Lietuvos politiką.
Šiuos aktorius vienija ne tik bendra scena, bet ir tam tikra prasme kilmė – juos abu daug metų buvo galima vadinti Klaipėdos, uostamiesčio, pajūrio aktoriais.
