Įvairiems „cechams“ priklausantys žmonės kalbėsis apie „Katedrą“ kaip akistatos tarp režisieriaus ir poeto, kūrėjo ir visuomenės, tautos ir jos sudievinamų herojų, sovietmečio ir dabarties, erdvę.

Vitalijus Mazūras: „Kitų mokslų apie teatrą neišėjau, todėl didžiausia akademija yra mano bobulytės pasakos, kurias girdėjau mažas būdamas“.

Teatras buvo įsipareigojęs per metus gauti 450 tūkst. litų pajamų, o šiais metais surinkta jau 900 tūkstančių. Aktoriai nesuprato, kad pinigai vagiami ne iš valstybės, bet iš jų. Juk už šiuos pinigus buvo galima pasamdyti geresnį režisierių, jo spektaklyje vaidinti būtų įdomiau.

Norisi kalbėti apie Kroatiją ir todėl, kad apie skausmingą mūsų pokarį pradėtų kalbėti kitos tautos. Jeigu mes rūpinsimės kitais, gal kažkas pasidomės ir mūsų istorija. Be to, ši pjesė man atrodo labai aktuali ir dabar.

Priimtas į Kauno dramos teatro studiją Stasys Radzevičius mokėsi aktorystės meno paslapčių pas garsiausius to meto pedagogus, aktorius bei režisierius – Borisą Dauguvietį, Aleksandrą Kupstą, Antaną Sutkų, Antaną Mackevičių ir kitus.

Gastrolių organizatoriai tikina, kad užsienyje gyvenantys lietuviai noriai lanko lietuviškus spektaklius. Visiems malonu girdėti gimtąją kalbą: „Po kiekvieno tokio renginio visi jaučiamės lyg trumpam sugrįžę į namus“.

„Hotel Pro Forma“ yra viena žinomiausių šiuolaikinio scenos ir vaizduojamojo menų kūrybinių trupių Europoje. Kiekvienas naujas pastatymas yra naujas eksperimentas, sujungiantis dvi dimensijas – idėją ir erdvę.

Pirmos vietos laimėtojoms atiteko 3 000 Lt premija, kurią abi jau žino kur išleis: Virginija – naujam fotoaparatui, Indrė – atsidės vestuvėms. Kitąmet aktoriai bus apdovanoti bilietais į prestižinius Europos teatrų festivalius.

Fizinė ir kalbinė agresija, raumenys ir keiksmai, kovos menų plastika, smagiai chuliganiškas požiūris į visus tradicinius sceninės kūrybos elementus nuo dramaturgijos iki vaidybos. Kas tai yra? Kodėl? Kam?

Spektaklio centre – penkios skirtingą asmeninę ir profesinę patirtį turinčios artistės, visos kuriančios Ofelijos vaidmenį, vieną iš subtiliausių ne tik Wiliamo Shakespeare‘o, bet ir Vakarų dramaturgijos įvaizdžių.

Nuo pernykščio Peterio Sellarso debiuto „Metropolitan Opera“ atvėrė duris kontraversiškų JAV režisierių kartai, kūrusiai kur kas atviresnėse eksperimentams scenose.