Rodionas Ščedrinas yra taikliai pastebėjęs, kad norint suprasti, kodėl rusų tauta „niekaip nenori pakilti ir pati sau kliudo, reikia skaityti ne Fiodorą Dostojevskį, ne Antoną Čechovą, ne Ivaną Turgenevą, o Nikolajų Leskovą“

„Lietuvos scena“ numeris tarsi apibendrina prabėgusius 2012-uosius, kartu visu pluoštu straipsnių supažindina su šalies dramos ir muzikos scenos naujienomis.

Juodos scenos fone švytintis baltas fortepijonas tarsi šaukia – „... ir užgimė Viltis, kad Mūsų kelias šviesesnis būtų...“ Tai spektaklis apie beviltišką viltį ir norą tikėti.

Lietuvos rusų dramos teatro žiūrovai aktoriui skyrė ypatingą dėmesį, kadangi jis savo vaidmenyse sugebėdavo rasti tokią intymią intonaciją, kad bendroje žiūrovų masėje sėdintis žmogus tapdavo ar pasijusdavo jo pašnekovu.

Gintautas Kėvišas: „Švyturių apdovanojimai per savo gyvavimo dešimtmetį jau peržengė vienos artistų kartos ribas. Šiandien matome, kad „Operos švyturiai“ ženklina jau kitos, jaunesnės menininkų kartos pasiekimus.”

Kūrėjai vieningai smerkia „chaltūras“ ir požiūrį į mažuosius teatralus kaip į protiškai ir emociškai nevisaverčius suaugusio žiūrovo pusfabrikačius. Tačiau kas nutinka, kad rezultatas scenoje dažnai labiau primena tą blogį, nuo kurio stengtasi bėgti?

Iš Nanooperos manifesto: operomanai siekia, "kad opera išliktų gyvosios kultūros dalimi. Opera turi reaguoti į pasiutusį šiuolaikinės kasdienybės šurmulį ir atsižvelgti į greičio kultą: greitą maistą, greitą miestą, greitą internetą, greitą seksą, greitą kreditą ir mažėjančias trukmes. Todėl atėjo metas gretai ir trumpai operai!"

Pagrindinės „Teatro Atómico“ trupės temos – tai paprastų žmonių istorijos, tragedijos ir svajonės. Scenoje perteikiamas kasdienis gyvenimas, situacijos nuspalvinamos teatrine kalba ar poezija.

Jurijus Ščiuckis: „Pasistengsime tai padaryti, o efektus, kuriuos sugalvojome, nukreipti į mintį, kurią žmonių širdyse norėjo pasėti Andersenas: be meilės ir kančios neįmanoma pasiekti sielos nemirtingumo“.

Ištyrinėjusi vaiko judesius, atitinkančius atskirus vaiko raidos etapus, choreografė gilinasi į tai, kaip, pavyzdžiui, vaikas iki metų šliaužia, ropoja, kaip jis nuo metų iki dvejų – eina, bėga, ir kaip nuo dvejų iki trijų – šuoliuoja, sukasi.

Internetinis Lietuvos teatro metraštis periodiškai pildomas vaizdo siužetais ir straipsniais apie naujus reikšmingus spektaklius. Ateityje visas metraščio turinys bus pateikiamas taip pat ir anglų kalba.