„Čechovas – blogas dramaturgas, jis tik š… mala. Shakespeare‘as – dar baisiau“, – viename interviu rėžė Pavelas Priažko. Išaukštintas Rusijoje, tačiau beveik nepastebėtas savo Baltarusijoje menininkas abejingų nepalieka.

„Man pačiam įdomu žiūrėti spektaklį ne teatro erdvėje, nes čia aplinka nemeluoja, teatre įprasti dalykai atrodo visiškai kitaip“, – teigia Artūras Areima.

Kadangi esame jauni, dalyvaujame visur, kur galime, galvojome, kad šovėme į orą. Tas įvertinimas jaunam teatrui reiškia labai daug. Tai, ko gero, yra žinutė visiems jauniems žmonėms.

Per 10 metų „Stalo teatras“ pelnė du „Auksinius scenos kryžius“, vaidino įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose Kanadoje, Rusijoje ir Lietuvoje, dalyvavo Farerų salose surengtoje kultūros programoje mokykloms.

Mano požiūriu, režisierius ar autorius nėra tas vienintelis, kuris gali pateikti visus atsakymus ar garantuoti vieną ir vienintelį apsivalymo kelią.

Lietuvoje Marlowe kūriniai iki šiol nebuvo išversti ir statyti teatre. „cezario grupės“ spektaklis – pirmoji galimybė Lietuvos teatro publikai susipažinti su šio paslaptingo ir paradoksalaus autoriaus kūryba.

Kai gamta pakelia savo bjaurią galvą, atrodo, jog viskas tampa neproporcinga. Tai drama, suteikianti mums visiems bendrą netekties ir praradimo jausmą.

„Mes nestatysime spektaklių stengdamiesi įtikti. Tai nėra sunku – Lietuvoje teatro lankytojai lengvai nuspėjami. Bet aš noriu dirbti taip, kad būtų įdomu man pačiam“.

Tai tarsi protestas, kvietimas pamąstymui, diskusijai, ar reikia tiek daug „Ne“ ir „Negalima“ mūsų gyvenime. Daugelis draudimų gimsta dėl nekantrumo, blogos nuotaikos, nedėmesingumo, tuščių principų.

Aidas Giniotis: „ Žodis keisti yra ne tik susijęs su keistumu, tačiau taip pat ir su veiksmažodžiu keistis. Pasikeitęs veidas todėl, kad turėsime daug jaunų, naujų kūrėjų“.

Scenografija kaip nuoseklus dailės mokymo dalykas Lietuvoje skaičiuoja devintą dešimtmetį. Ši disciplina pradėta dėstyti Kauno meno mokykloje, kai imta mąstyti apie scenografo darbo ir kūrybos specifiką.