Kukliai, bet stengiamės priartinti šią lenkų dramaturgės pjesę prie savo šalies, savo miesto aktualijų.

Vasario 16-ąją kelsiu vėliavą, be to, planuoju uždegti ir vieną iš 100 simbolinių laužų Gedimino prospekte.

Daug žmonių, norėdami prisidėti prie šio pastatymo, mokėjo už bilietus net po 300 litų. Tai buvo tarsi akmenų nešimas Katedros statybai.

Susiformavo Birutės Mar misionieriškas požiūris į aktorės-režisierės profesiją ir siekis naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį.

Žiūrovai bus tarsi girioje - pačiame veiksmo erdvės viduryje, drauge su pasakos veikėjais ieškos bičių, seks gyvūnų pėdomis, eis į svečius.

Žiūrovai išvys ne tik pripažintus kūrėjus, bet ir daugybę tarptautinių apdovanojimų sulaukusias jaunąsias šokio žvaigždes.

Priminsiu, kad kūrinio pradžioje Šėtonas pasisiūlo Dievui papasakoti Lietuvos istoriją operos forma.

Režisierius kartu su bendraautore Ildiko Gáspár sieks atspindėti „mūsų nesibaigiančias didesnes ar mažesnes pastangas įgyti autonomiją“.

Jonas Sakalauskas: aš esu už atvirą teatrą, jis turi būti flagmanas, kuris paskui save tempiasi ir kitus teatrus, kultūros gyvenimo aspektus.

Kur ieškojome išskirtinumo, radome įprastą gyvenimą, o ten, kur manėme nieko ypatingo nerasią, aptikome mistika alsuojančią nekasdienišką kasdienybę.

Paklausiau aktorės, kaip jai pavyko atmintinai išmokti tokį abstraktų tekstą. Ji atsakė: „Dėl to, kad Greimas man nepaprastai artimas“.