Vilniuje visą savaitę truko festivalis, kurio metu įvairiose miesto erdvėse buvo galima išgirsti aštuonias jaunų autorių pjeses propagandos tema.

Nors sofos negirdi, nereaguoja, visgi įsivaizduoti, jog tu gali būti išgirstas ir suprastas - intriguojanti ir įkvepianti praktika.

Man asmeniškai labai svarbus retai bevartojamas žodis „siela“. Teatre aš ieškau to paties, ko dairausi ir muzikoje, kine, literatūroje.

Šis teatras siūlo laisvalaikio alternatyvą, tarsi kasdienybės papildą šeimoms, kurios augindamos vaikus patiria tam tikrą socialinę izoliaciją.

Sudėtingos istorijos atsiskleidžia per vieno asmens prizmę. Būtent tai įdomu - mažų istorijų sanglauda su globaliu naratyvu.

Žurnale apžvelgiami Lietuvoje anksčiau vykę ir dabar vykstantys teatro festivaliai, kviečiama iš arčiau pažinti Latvijos, Estijos ir Rusijos festivalius.

Rusijoje visi meistrai žiaurūs. Mano mokytojas Rimas Tuminas ne toks žiaurus. Maža to, jis moka įskelti kalnus, atverti krioklius.

Renkant programą buvo svarbu pristatyti ne tik išskirtinius spektaklius, bet ir stiprias asmenybes. Ivo Dimchevas ir Oona Doherty yra būtent tokie.

Aštuoniolikmečiai dažnai klysta, paviršutiniškus dalykus laikydami esminiais. Ši pjesė dar ir apie tai, kad bet kokia gauja yra baisi.

Tai bus trijų pastatymų gastrolės: Richardo Wagnerio opera „Tanhoizeris“, Eduardo Tubino baletas „Goblinas“ ir kompozitoriaus Peterio Salemo baletas „Geismų tramvajus“.

Prizas - už Vladimiro Dorondovo režisuotą premjerinį monospektaklį „Vienišas žmogaus balsas“ pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“.