„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.
Jurijus Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. <...> Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
